SVEIKI,
MOKINIAI, MOKYTOJAI IR DARBUOTOJAI,
TĖVAI IR SENELIAI, DIREKTORE,
PAŽĮSTAMI IR NEPAŽĮSTAMI MŪSŲ
SKAITYTOJAI,
Su visais norisi pasisveikinti, nes pagaliau gimnazija turi savo naujienlaiškį „Tavo laikas“. Susibūrusi naujienlaiškio komanda tikisi šiais mokslo metais pamatyti, aprašyti, aplankyti, sužinoti, įamžinti ne tik svarbiausius mūsų gimnazijos bendruomenės gyvenimo epizodus, bet pastebėti ir smulkmenas, žvilgtelėti į užkulisius, pasiteirauti Jūsų skirtingų nuomonių apie spalvotą ir tikrai nenuobodų mokyklos gyvenimą. Kiek vyksta įvairiausių renginių, olimpiadų, konkursų, susitikimų, išvykų, tik spėk viską aplankyti, pamatyti, o, be to, ir aprašyti. Tad naujienlaiškio komanda norėtų įjungti, apjuosti visą gimnazijos bendruomenę. Mieli gimnazistai, nebūkite abejingi ir pasidalinkite su mumis įvairia, su mokyklos gyvenimu susijusia informacija rašydami laiškus šiuo elektroniniu paštu:[email protected]
Galbūt, kada nors, žvilgtelėjus į šį internetinį naujienlaiškį, prieš mūsų akis iškils gražūs prisiminimai, galbūt šis leidinys taps svarbia mokyklos istorijos dalimi...
Galbūt, kada nors, žvilgtelėjus į šį internetinį naujienlaiškį, prieš mūsų akis iškils gražūs prisiminimai, galbūt šis leidinys taps svarbia mokyklos istorijos dalimi...
ANTAKALNIO GIMNAZIJA – YPATINGA SOSTINĖS MOKYKLA
Vos pirmą kartą užėjusi į Antakalnio gimnaziją, supratau, kad ši mokykla skiriasi nuo kitų mano mokyklų, kuriose praleidau ne vienerius mokslo metus. Iš tikrųjų gerą įspūdį man paliko gražus, didelis mokyklos pastatas su sava architektūra ir didžiulėmis vidaus erdvėmis.
Iki šiol mokyklos skambučiai man keldavo nerimą, tą čirškiantį, nemalonų garsą ne kartą teko susapnuoti. Čia, šioje gimnazijoje, to rėžiančio skambučio garso nėra, pamokos pradžioje ir pabaigoje suskamba maloni parinktos dainos ištrauka. Dabar skambutis mane ir mano klasės draugus visuomet pradžiugina ir nuteikia gerai dienai.
Ši mokykla ypatinga tuo, kad joje dirba ir mokosi labai draugiški žmonės. Labai geras tiek klasės, tiek gimnazijos mikroklimatas, dirba kompetentingi, tobulėjantys, reiklūs sau ir kitiems pedagogai. Gimnazijos administracija susitinka su mokiniais numatytu laiku, kartu sprendžia aktualias problemas, nėra abejinga mokinių siūlomoms idėjoms bei veiklai. Kiekvienas gimnazijos bendruomenės narys yra pastebėtas ir suprastas. Kai mokiniai jaučia, kad jais rūpinamasi, jie rūpinasi kitais ir taip užtikrinami glaudūs, bendruomeniniai ryšiai.
Antakalnio gimnazijoje stengiamasi daryti viską, kad mokiniai gerai jaustųsi. Mokykloje organizuojamos nepilnamečių reikalų inspektorės, psichologės, sveikatos priežiūros specialistės ir kitų specialistų paskaitos, kurių metu gimnazistai mokomi, kaip spręsti iškilusias problemas. Taip pat čia veikia „Žinių gilinimo mokykla“: mokiniai gali likviduoti dalykinių žinių spragas arba tobulinti tam tikro dalyko įgūdžius, ruoštis konkursams, olimpiadoms. „Žinių gilinimo mokyklos“ programas mokiniai renkasi iš mokyklos siūlomų arba pačių inicijuojamų. Be to, gimnazijoje veikia plati ugdymo būrelių pasiūla, itin didelis užklasinės veiklos pasirinkimas lemia galimybę rinktis. Yra suteikta galimybė iš arčiau susipažinti su būrelio vadovu, veikla, pasikonsultuoti ir įsitraukti į patikusią veiklą. Kad ir visai netyčia pasirinkus tinkamą meninio ugdymo būrelį ar sporto šaką, galima tapti puikiu sportininku ar muzikos virtuozu.
Tik pradėjusi mokytis šioje gimnazijoje supratau, kad mano pasirinkimas yra teisingas. Nenorėčiau mokytis jokioje kitoje gimnazijoje, noriu kiekvieną rytą praverti Antakalnio gimnazijos duris ir pakviesti mažesniuosius savo draugus rugsėjo 1-ąją sutikti čia.
Iki šiol mokyklos skambučiai man keldavo nerimą, tą čirškiantį, nemalonų garsą ne kartą teko susapnuoti. Čia, šioje gimnazijoje, to rėžiančio skambučio garso nėra, pamokos pradžioje ir pabaigoje suskamba maloni parinktos dainos ištrauka. Dabar skambutis mane ir mano klasės draugus visuomet pradžiugina ir nuteikia gerai dienai.
Ši mokykla ypatinga tuo, kad joje dirba ir mokosi labai draugiški žmonės. Labai geras tiek klasės, tiek gimnazijos mikroklimatas, dirba kompetentingi, tobulėjantys, reiklūs sau ir kitiems pedagogai. Gimnazijos administracija susitinka su mokiniais numatytu laiku, kartu sprendžia aktualias problemas, nėra abejinga mokinių siūlomoms idėjoms bei veiklai. Kiekvienas gimnazijos bendruomenės narys yra pastebėtas ir suprastas. Kai mokiniai jaučia, kad jais rūpinamasi, jie rūpinasi kitais ir taip užtikrinami glaudūs, bendruomeniniai ryšiai.
Antakalnio gimnazijoje stengiamasi daryti viską, kad mokiniai gerai jaustųsi. Mokykloje organizuojamos nepilnamečių reikalų inspektorės, psichologės, sveikatos priežiūros specialistės ir kitų specialistų paskaitos, kurių metu gimnazistai mokomi, kaip spręsti iškilusias problemas. Taip pat čia veikia „Žinių gilinimo mokykla“: mokiniai gali likviduoti dalykinių žinių spragas arba tobulinti tam tikro dalyko įgūdžius, ruoštis konkursams, olimpiadoms. „Žinių gilinimo mokyklos“ programas mokiniai renkasi iš mokyklos siūlomų arba pačių inicijuojamų. Be to, gimnazijoje veikia plati ugdymo būrelių pasiūla, itin didelis užklasinės veiklos pasirinkimas lemia galimybę rinktis. Yra suteikta galimybė iš arčiau susipažinti su būrelio vadovu, veikla, pasikonsultuoti ir įsitraukti į patikusią veiklą. Kad ir visai netyčia pasirinkus tinkamą meninio ugdymo būrelį ar sporto šaką, galima tapti puikiu sportininku ar muzikos virtuozu.
Tik pradėjusi mokytis šioje gimnazijoje supratau, kad mano pasirinkimas yra teisingas. Nenorėčiau mokytis jokioje kitoje gimnazijoje, noriu kiekvieną rytą praverti Antakalnio gimnazijos duris ir pakviesti mažesniuosius savo draugus rugsėjo 1-ąją sutikti čia.
Auksė Šukaitytė, Ic kl. mokinė
MUZIKINIS RŪSYS GIMNAZIJOJE
Mokykla nėra ta vieta, į kurią einu su didžiausiu entuziazmu. Gal net atvirkščiai, ryte keliuosi nenoriai ir vos velku kojas žingsniuodama siauromis miesto gatvelėmis. Važiuodama autobusu, stebiu brėkštantį rytą, įsikišusi ausinukus į ausis, klausausi Pink floyd dainos „Another brick in the wall“ ir nekantriai laukiu pamokų pabaigos, kada galėsiu nueiti į muzikinį rūsį gimnazijoje.
Pasibaigus pamokoms, skubu atverti sunkias rūsio duris. Kaip ir į kiekvieną rūsį, taip ir į šį, galima patekti nusileidus laipteliais žemyn. Patalpa nėra didelė, tačiau jauki, o jaukumo labiausiai, mano manymu, suteikia balta spalva nudažytos sienos bei tinkamas apšvietimas. Įėjus į rūsį, į akis iš karto krinta prie sienos sustatytos minkštos kėdės, o virš jų pakabinti gitaros dėklai. Keturi nedideli langai rūsyje dažnai yra atidaromi, kad į patalpą patektų gaivus oro gūsis. Ant dviejų, viena šalia kito sustumtų, vienodo dydžio stalų guli barškučiai, dainų žodžiai, gitarų stygos, visokie muzikos mokytojui reikalingi niekučiai. Toliau, dešiniajame rūsio kampe, stovi stalas, ant kurio guli akustinė bei elektrinė gitara, taip pat dainų knygelės su natomis. Vartydama jas, išsirenku labiausiai patikusią dainą ir bandau skambinti akustine gitara. Groju valandą, dvi, o kartais net tris tol, kol nepavargstu ir nenusibosta. Kartais akustinę gitarą iškeičiu į elektrinę ar bosinę ir matau, kad po kiekvieno apsilankymo rūsyje aš tobulėju. Vidury rūsio sustatyti būgnai, kitaip tariant, visas mušamųjų orkestras. Prie šių būgnų man dar neteko prisėsti, nors labai norėtųsi.
Mane muzikos mokytojas skatina ne tik groti, bet ir dainuoti, nors nemanau, kad turiu balsą. Dainų atlikimas — tai tam tikra bendravimo forma. Grodama visuomet stengiuosi atskleisti savo pasaulį, išsakyti tai, ką jaučiu, apie ką svajoju.
Lankydamasi muzikiniame rūsyje, įgijau daugiau pasitikėjimo savimi, ryžtingumo, drąsos ir optimizmo. Iš rūsio dažniausiai išeinu su pūslėmis ant pirštų, tačiau laiminga, žinodama, kad vėl čia greitai apsilankysiu.
Pasibaigus pamokoms, skubu atverti sunkias rūsio duris. Kaip ir į kiekvieną rūsį, taip ir į šį, galima patekti nusileidus laipteliais žemyn. Patalpa nėra didelė, tačiau jauki, o jaukumo labiausiai, mano manymu, suteikia balta spalva nudažytos sienos bei tinkamas apšvietimas. Įėjus į rūsį, į akis iš karto krinta prie sienos sustatytos minkštos kėdės, o virš jų pakabinti gitaros dėklai. Keturi nedideli langai rūsyje dažnai yra atidaromi, kad į patalpą patektų gaivus oro gūsis. Ant dviejų, viena šalia kito sustumtų, vienodo dydžio stalų guli barškučiai, dainų žodžiai, gitarų stygos, visokie muzikos mokytojui reikalingi niekučiai. Toliau, dešiniajame rūsio kampe, stovi stalas, ant kurio guli akustinė bei elektrinė gitara, taip pat dainų knygelės su natomis. Vartydama jas, išsirenku labiausiai patikusią dainą ir bandau skambinti akustine gitara. Groju valandą, dvi, o kartais net tris tol, kol nepavargstu ir nenusibosta. Kartais akustinę gitarą iškeičiu į elektrinę ar bosinę ir matau, kad po kiekvieno apsilankymo rūsyje aš tobulėju. Vidury rūsio sustatyti būgnai, kitaip tariant, visas mušamųjų orkestras. Prie šių būgnų man dar neteko prisėsti, nors labai norėtųsi.
Mane muzikos mokytojas skatina ne tik groti, bet ir dainuoti, nors nemanau, kad turiu balsą. Dainų atlikimas — tai tam tikra bendravimo forma. Grodama visuomet stengiuosi atskleisti savo pasaulį, išsakyti tai, ką jaučiu, apie ką svajoju.
Lankydamasi muzikiniame rūsyje, įgijau daugiau pasitikėjimo savimi, ryžtingumo, drąsos ir optimizmo. Iš rūsio dažniausiai išeinu su pūslėmis ant pirštų, tačiau laiminga, žinodama, kad vėl čia greitai apsilankysiu.
Dovilė Minkauskaitė, Ic kl. mokinė
TARPTAUTINĖ MOKYTOJŲ DIENA MŪSŲ GIMNAZIJOJE
Laukuos artojai sėja brandų grūdą,
Kad geras derlius džiugintų visus. Ir tu, o Mokytojau, tokio būdo – Į tą laukų artoją panašus. |
Kalendoriuje yra viena diena, kai atsakingiausios profesijos atstovai, mokytojai, gali pasidžiaugti jiems rodomu išskirtiniu dėmesiu. Tai – Tarptautinė mokytojų diena. Šios dienos tikslas - atkreipti dėmesį į mokytojų pedagoginį darbą, kuris yra be galo sunkus bei atsakingas.
Tą dieną gimnazijos mokytojai buvo ypač pakilios nuotaikos, o šventinę nuotaiką kūrė jų puošnios, elegantiškos skrybėlės. Visos gėlės, šypsenos, dėmesys priklausė jiems, mūsų mokytojams, kurių kasdienybė – tai nenutrūkstanti sunkaus darbo, pastangų, kūrybos ir atradimų versmė. Mokytojai moko ne tik skaičiuoti ar rašyti, jie ugdo, pirmiausia, asmenybę, žmogų, pilietį. Štai kodėl jie yra tokie svarbūs. O geriausias mokytojų darbo įvertinimas – padėkos žodis ir geri mokinių ugdymosi pasiekimai.
Mūsų gimnazijoje dvyliktokai profesinei mokytojų dienai ruošėsi labai aktyviai ir noriai, prie šios šventės organizavimo prisidėjo ir Mokinių Senato atstovai. Mokiniai šiai dienai pradėjo rengtis prieš keletą savaičių, bet šventės išvakarėse darbo buvo daugiausia. Reikėjo ne tik sudėlioti svarbiausius šventės akcentus, bet ir siurprizą paruošti. Visiems mokytojams buvo dalinami pačių mokinių siūti drobiniai maišeliai, kuriuose buvo galima rasti saldainių bei rudens sezono gėrybių. Šventės organizatoriams norėjosi nors šiek tiek pradžiuginti bei pagerbti savo mokytojus. Gimnazistai dėkojo jiems deklamuodami eiles, dainuodami dainas. Vėliau visiems pedagogams buvo skirta tokia užduotis: šventės vedėjai skaitė ketureilius ir rodė konkrečius daiktus, kurie atspindėjo tam tikrą mokytoją, jo asmenybę, pomėgius. Reikėjo atspėti, kokiam mokytojui priklauso rodomas daiktas. Pasibaigus šiam žaidimui, mokytojai suprato, kad ne visiškai pažįsta vieni kitus. Po oficialios šventės dalies pedagogų laukė saldžios vaišės ir kvapni arbata.
Tarptautinė mokytojų diena – tai ta diena, kai turime puikią progą padėkoti savo mokytojams už žinias ir pagalbą. Didžiuojuosi visais gimnazijos mokytojais ir džiaugiuosi, kad jie mus moko. Noriu atsiprašyti už tai, kad mes, mokiniai, dažnai skubėdami, praeidami pro šalį ir matydami Jus beveik kiekvieną dieną, dažnai pamirštame Jums pasakyti paprastą, bet šiltą žodį – AČIŪ!
Tą dieną gimnazijos mokytojai buvo ypač pakilios nuotaikos, o šventinę nuotaiką kūrė jų puošnios, elegantiškos skrybėlės. Visos gėlės, šypsenos, dėmesys priklausė jiems, mūsų mokytojams, kurių kasdienybė – tai nenutrūkstanti sunkaus darbo, pastangų, kūrybos ir atradimų versmė. Mokytojai moko ne tik skaičiuoti ar rašyti, jie ugdo, pirmiausia, asmenybę, žmogų, pilietį. Štai kodėl jie yra tokie svarbūs. O geriausias mokytojų darbo įvertinimas – padėkos žodis ir geri mokinių ugdymosi pasiekimai.
Mūsų gimnazijoje dvyliktokai profesinei mokytojų dienai ruošėsi labai aktyviai ir noriai, prie šios šventės organizavimo prisidėjo ir Mokinių Senato atstovai. Mokiniai šiai dienai pradėjo rengtis prieš keletą savaičių, bet šventės išvakarėse darbo buvo daugiausia. Reikėjo ne tik sudėlioti svarbiausius šventės akcentus, bet ir siurprizą paruošti. Visiems mokytojams buvo dalinami pačių mokinių siūti drobiniai maišeliai, kuriuose buvo galima rasti saldainių bei rudens sezono gėrybių. Šventės organizatoriams norėjosi nors šiek tiek pradžiuginti bei pagerbti savo mokytojus. Gimnazistai dėkojo jiems deklamuodami eiles, dainuodami dainas. Vėliau visiems pedagogams buvo skirta tokia užduotis: šventės vedėjai skaitė ketureilius ir rodė konkrečius daiktus, kurie atspindėjo tam tikrą mokytoją, jo asmenybę, pomėgius. Reikėjo atspėti, kokiam mokytojui priklauso rodomas daiktas. Pasibaigus šiam žaidimui, mokytojai suprato, kad ne visiškai pažįsta vieni kitus. Po oficialios šventės dalies pedagogų laukė saldžios vaišės ir kvapni arbata.
Tarptautinė mokytojų diena – tai ta diena, kai turime puikią progą padėkoti savo mokytojams už žinias ir pagalbą. Didžiuojuosi visais gimnazijos mokytojais ir džiaugiuosi, kad jie mus moko. Noriu atsiprašyti už tai, kad mes, mokiniai, dažnai skubėdami, praeidami pro šalį ir matydami Jus beveik kiekvieną dieną, dažnai pamirštame Jums pasakyti paprastą, bet šiltą žodį – AČIŪ!
Dovilė Minkauskaitė, Ic kl. mokinė
MES JAU GIMNAZISTAI!
Gimnazistų krikštynos - tai jau tradicija tampantis renginys. Krikštynų penktadienis prasidėjo įprastai – pamokomis, tačiau pirmokai pertraukų metu buvo neramūs: kuždėjosi, baiminosi ir nekantriai laukė antrokų paruoštų išbandymų.
Šių metų pirmokų krikštynų tema – Haris Poteris. Visi mokiniai susirinko prie nurodytų kabinetų, sustojo vorele, o tada prasidėjo visos linksmybės. Negailėjo antrokai krikštavaikių: priruošė ir liepė gerti neaiškios sudėties mišinių, valgyti neragautus ir ne pačius skaniausius „patiekalus“. Įvairioms rungtims įveikti reikėjo drąsos ir ištvermės. Tačiau nepabūgo pirmokai tokių išbandymų, visus juos įveikė.
Vėliau, persirengę kitais rūbais, sugužėjome į mažąją sporto salę. Ten pirmokus pasveikino mokyklos direktorė Vita Kirkilienė, o priesaiką kartu su jau esamais gimnazistais perskaitė I–II-ų klasių kuratorė Violeta Kriščiūnienė. Mes visi kartu, pakartodami kuratorės perskaitytus sakinius, pasižadėjome ne tik garsinti gimnazijos vardą, bet ir nelipinti kramtomosios gumos bet kur, nesinaudoti mobiliaisiais telefonais pamokų metu, tausoti mokytojų sveikatą... Kiekvienos klasės mokiniai galėjo išgirsti nufilmuotus, trumpus ir taiklius savo auklėtojos, mokytojų atsiliepimus. Po klasės auklėtojų pasisakymų visos I-os klasės pasirodė scenoje: vieni dainavo, kiti šoko ir vaidino. Kiekviena pirmokų klasė stengėsi pasirodyti kuo geriau, kelias savaites mokiniai su auklėtojais repetavo savo pasirodymus, buvo įdėta daug pastangų ir darbo.
Po renginio organizacinės dalies mokiniai buvo pakviesti į pačią linksmiausiąją, paskutinę krikštynų dalį - Mokinių senato organizuotą diskoteką. Klausėmės įvairiausių, kiekvieno skonį atitinkančių dainų. Daug šokome, visi kartu dainavome, džiūgavome ir linksminomės. Iš tikrųjų džiaugiamės būdami gimnazistais ir jau planuojame, ką darysime, kai kitąmet patys tapsime krikštatėviais.
Šių metų pirmokų krikštynų tema – Haris Poteris. Visi mokiniai susirinko prie nurodytų kabinetų, sustojo vorele, o tada prasidėjo visos linksmybės. Negailėjo antrokai krikštavaikių: priruošė ir liepė gerti neaiškios sudėties mišinių, valgyti neragautus ir ne pačius skaniausius „patiekalus“. Įvairioms rungtims įveikti reikėjo drąsos ir ištvermės. Tačiau nepabūgo pirmokai tokių išbandymų, visus juos įveikė.
Vėliau, persirengę kitais rūbais, sugužėjome į mažąją sporto salę. Ten pirmokus pasveikino mokyklos direktorė Vita Kirkilienė, o priesaiką kartu su jau esamais gimnazistais perskaitė I–II-ų klasių kuratorė Violeta Kriščiūnienė. Mes visi kartu, pakartodami kuratorės perskaitytus sakinius, pasižadėjome ne tik garsinti gimnazijos vardą, bet ir nelipinti kramtomosios gumos bet kur, nesinaudoti mobiliaisiais telefonais pamokų metu, tausoti mokytojų sveikatą... Kiekvienos klasės mokiniai galėjo išgirsti nufilmuotus, trumpus ir taiklius savo auklėtojos, mokytojų atsiliepimus. Po klasės auklėtojų pasisakymų visos I-os klasės pasirodė scenoje: vieni dainavo, kiti šoko ir vaidino. Kiekviena pirmokų klasė stengėsi pasirodyti kuo geriau, kelias savaites mokiniai su auklėtojais repetavo savo pasirodymus, buvo įdėta daug pastangų ir darbo.
Po renginio organizacinės dalies mokiniai buvo pakviesti į pačią linksmiausiąją, paskutinę krikštynų dalį - Mokinių senato organizuotą diskoteką. Klausėmės įvairiausių, kiekvieno skonį atitinkančių dainų. Daug šokome, visi kartu dainavome, džiūgavome ir linksminomės. Iš tikrųjų džiaugiamės būdami gimnazistais ir jau planuojame, ką darysime, kai kitąmet patys tapsime krikštatėviais.
Karolina Glazerytė, Ic kl. mokinė
MES UŽ TOLERANCIJĄ
Lapkričio 16-oji yra Tarptautinė tolerancijos diena. Tolerancija išvertus iš lotynų kalbos reiškia kantrybę. Tai kitos nuomonės, elgesio, pažiūrų arba įsitikinimų gerbimas, pakantumas kitam žmogui nebūtinai pritariant jo nuomonei.
Lietuvoje vis dar pasitaiko tokių asmenų, kurie netoleruoja kito žmogaus nuomonės ir ją niekina. Pažvelkime į aukščiausios valdžios organus, seimo nariai, kaip rodo televizija, posėdžių metu replikuoja vienas kitam, iki galo neišklauso kito žmogaus pasisakymo. Tai negeras pavyzdys mums, ateinančioms kartoms. Mes, kaip mus moko mokytojai, jeigu diskutuojame kuria nors tema, turime diskutuoti pagarbiai, nors ir nepritariame vienai ar kitai nuomonei.
Mūsų gimnazija tolerancijos dieną mini kiekvienais metais. Į šią šventę stengiamasi įtraukti visus mokyklos mokinius. Šiemet klasės valandėlės metu diskutavome tema: ,,Kas yra tolerancija?“. Kalbėjome, ar mes pakantūs kitos tautybės žmonėms, religijai, kitaip atrodančiam žmogui. Visi esame be galo skirtingi. Mes galime nemėgti kai kurių žmonių grupių, kai kurie gali nemėgti ir mūsų. Tačiau jei visi laikysimės taisyklės, kad skirtumai – ne pagrindas nesantaikai, užgauliojimams ar persekiojimui, kiekvienas galėsime jaustis saugiai. Jei esi tolerantiškas, tai dar nereiškia, kad tu privalai draugauti su tais, kurių nemėgsti, juos aukštinti ar garbinti. Tolerancija – tai paprasčiausiai supratimas, kad jie yra tau lygūs, kad jie – tokie patys žmonės, piliečiai, asmenybės ir turi vienodas teises kaip ir tu.
Mes tolerancijos dienai pradėjome ruoštis kiek anksčiau. Kasmet minėjimui pasiūlomas vis kitoks simbolis, šiais metais tolerancijos dienos simbolis - knyga. Kiekviena klasė turėjo kurti Tolerancijos knygą, kuri galėjo būti labai įvairi: sudaryta iš mokinių parinktų istorijų apie toleranciją ir netoleranciją, sudaryta iš piešinių, paveikslėlių ar iškarpų. Būkime geranoriški ir pakantūs vienas kitam!
Lietuvoje vis dar pasitaiko tokių asmenų, kurie netoleruoja kito žmogaus nuomonės ir ją niekina. Pažvelkime į aukščiausios valdžios organus, seimo nariai, kaip rodo televizija, posėdžių metu replikuoja vienas kitam, iki galo neišklauso kito žmogaus pasisakymo. Tai negeras pavyzdys mums, ateinančioms kartoms. Mes, kaip mus moko mokytojai, jeigu diskutuojame kuria nors tema, turime diskutuoti pagarbiai, nors ir nepritariame vienai ar kitai nuomonei.
Mūsų gimnazija tolerancijos dieną mini kiekvienais metais. Į šią šventę stengiamasi įtraukti visus mokyklos mokinius. Šiemet klasės valandėlės metu diskutavome tema: ,,Kas yra tolerancija?“. Kalbėjome, ar mes pakantūs kitos tautybės žmonėms, religijai, kitaip atrodančiam žmogui. Visi esame be galo skirtingi. Mes galime nemėgti kai kurių žmonių grupių, kai kurie gali nemėgti ir mūsų. Tačiau jei visi laikysimės taisyklės, kad skirtumai – ne pagrindas nesantaikai, užgauliojimams ar persekiojimui, kiekvienas galėsime jaustis saugiai. Jei esi tolerantiškas, tai dar nereiškia, kad tu privalai draugauti su tais, kurių nemėgsti, juos aukštinti ar garbinti. Tolerancija – tai paprasčiausiai supratimas, kad jie yra tau lygūs, kad jie – tokie patys žmonės, piliečiai, asmenybės ir turi vienodas teises kaip ir tu.
Mes tolerancijos dienai pradėjome ruoštis kiek anksčiau. Kasmet minėjimui pasiūlomas vis kitoks simbolis, šiais metais tolerancijos dienos simbolis - knyga. Kiekviena klasė turėjo kurti Tolerancijos knygą, kuri galėjo būti labai įvairi: sudaryta iš mokinių parinktų istorijų apie toleranciją ir netoleranciją, sudaryta iš piešinių, paveikslėlių ar iškarpų. Būkime geranoriški ir pakantūs vienas kitam!
Vanesa Saveljevaitė, Ic kl. mokinė
DALINKIMĖS SAVO KNYGOMIS!
Klasės auklėtoja per lietuvių kalbos pamoką ne kartą kalbėjo apie knygų spintą, apie oficialų knygų keityklos atidarymo renginį, o į Tamo dienyną visiems atsiuntė tokią žinutę : „Jei turite namuose perskaitytų grožinės literatūros knygų, kurios užima vietą ir yra nebereikalingos, kviečiame jas atnešti į gimnazijos knygų spintą. Juk norint keistis, reikia nuo kažko pradėti. Ir tuo geruoju pagalbininku galite tapti Jūs“.
Aš susimąsčiau, kokia tai gera, įdomi idėja. Niekam nereikalingas knygas paskolinti kitam. Manau, tokia knygų spinta labai reikalinga. Juk knygos tikrai brangios šiais laikais. Nusiperki knygą, perskaitai ir ji po to dažnai atsiduria knygų lentynoje ir užmiršta dulka. Kartais atsitinka taip, kad namie knygoms pritrūksta vietos, nereikalingas knygas išmesti gaila, gimnazijoje esanti knygų spinta – puiki išeitis, gal kam nors mano knygos bus reikalingos. Be to, kai kurių knygų reikia tik tam tikru gyvenimo etapu, pavyzdžiui, vadovėlių, akademinės, specializuotos literatūros.
Lapkričio 14 d. vyko knygų keityklos atidarymo renginys. Neformaliojo švietimo skyriaus vedėja Vaiva Gansiniauskaitė pakalbėjo apie knygų keityklos svarbą, o mokiniai apie knygos reikšmę žmogaus gyvenime. Renginį vainikavo direktorės pavaduotoja ugdymui Rima Kuncevičienė perkirpusi knygų spintą juosiančią juostelę ir pakvietusi visus skaityti ir augti kartu su knyga.
Nuo šiol kiekvienas galės atnešti perskaitytas knygas, palikti jas lentynoje, o jau esančias pasiimti skaityti į namus. Knygų dalijimasis gali tapti įdomiu žaidimu. Dalinkimės ir atraskime skaitymo malonumą!
Aš susimąsčiau, kokia tai gera, įdomi idėja. Niekam nereikalingas knygas paskolinti kitam. Manau, tokia knygų spinta labai reikalinga. Juk knygos tikrai brangios šiais laikais. Nusiperki knygą, perskaitai ir ji po to dažnai atsiduria knygų lentynoje ir užmiršta dulka. Kartais atsitinka taip, kad namie knygoms pritrūksta vietos, nereikalingas knygas išmesti gaila, gimnazijoje esanti knygų spinta – puiki išeitis, gal kam nors mano knygos bus reikalingos. Be to, kai kurių knygų reikia tik tam tikru gyvenimo etapu, pavyzdžiui, vadovėlių, akademinės, specializuotos literatūros.
Lapkričio 14 d. vyko knygų keityklos atidarymo renginys. Neformaliojo švietimo skyriaus vedėja Vaiva Gansiniauskaitė pakalbėjo apie knygų keityklos svarbą, o mokiniai apie knygos reikšmę žmogaus gyvenime. Renginį vainikavo direktorės pavaduotoja ugdymui Rima Kuncevičienė perkirpusi knygų spintą juosiančią juostelę ir pakvietusi visus skaityti ir augti kartu su knyga.
Nuo šiol kiekvienas galės atnešti perskaitytas knygas, palikti jas lentynoje, o jau esančias pasiimti skaityti į namus. Knygų dalijimasis gali tapti įdomiu žaidimu. Dalinkimės ir atraskime skaitymo malonumą!
Vanesa Saveljevaitė, Ic kl. mokinė
110-ASIS SALOMĖJOS NĖRIES RUDUO
Salomėja Nėris – ryškiausia nepriklausomybės laikais išaugusi poetė, pasiekusi meno aukštumų. Jos eilėraščiai – tai iš skaudančio gyvenimo sukurta meno paslaptis. Salomėjos Nėries kūryba – išpažintinė lyrika: poetė itin atvirai reiškė savo asmeninius jausmus. Savo jausmo grynumu, formos lengvumu, melodingumu ji yra tikra čiulbanti lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu.
2014 m. lapkričio 17 dieną įvairiose Lietuvos vietose buvo minimos Salomėjos Nėries 110 – osios gimimo metinės, o lapkričio 20 dieną, ketvirtadienį, nulinės pamokos metu, dvyliktokai gimnazijoje surengė poetės garbei skirtą konferenciją, kurios metu gilinomės į S. Nėries gyvenimą, asmenybę bei kūrybą. Renginio metu IV klasių gimnazistai deklamavo eilėraščius iš paskutiniojo poetės eilėraščių rinkinio „Prie didelio kelio“, kuriame vyrauja skausmo, netekties, žmogaus būties trapumo, laikinumo temos. Rinkinį sudaro karo meto eilėraščiai, atsiradę iš meilės, ilgesio, kančios. Taip pat mokiniai skaitė šiuos pranešimus: „Istorinis, politinis S. Nėries gyvenamojo laiko kontekstas“, „S. Nėries pasaulėvaizdis dienoraščiuose“, „Rinkinio „Prie didelio kelio“ vertybės“, „Salomėja Nėris – meilės poetė“, „Kelio motyvas S. Nėries lyrikoje“, „Tėviškės ženklai rinkinyje „Prie didelio kelio““, „Kaltė ir atgaila S. Nėries kūryboje“. Išgirsti biografijos faktai leido mums suprasti, kad šiuo sudėtingu jos gyvenimo ir kūrybos tarpsniu, esant dramatiškoms istorinės aplinkybėms, poetės vidinė gyvenimo įtampa buvo pasiekusi aukščiausią tašką. Ji jautėsi svetima ir sau, ir aplinkai, atvirai svarstė apie mirtį.
Ši konferencija ne tik suteikė mums papildomos informacijos apie S. Nėries biografiją bei kūrybą, bet ir leido geriau ją suprasti ir pažinti kaip lietuvę, graužiamą sąžinės dėl dalyvavimo prijungiant Lietuvą prie Sovietų Sąjungos.
2014 m. lapkričio 17 dieną įvairiose Lietuvos vietose buvo minimos Salomėjos Nėries 110 – osios gimimo metinės, o lapkričio 20 dieną, ketvirtadienį, nulinės pamokos metu, dvyliktokai gimnazijoje surengė poetės garbei skirtą konferenciją, kurios metu gilinomės į S. Nėries gyvenimą, asmenybę bei kūrybą. Renginio metu IV klasių gimnazistai deklamavo eilėraščius iš paskutiniojo poetės eilėraščių rinkinio „Prie didelio kelio“, kuriame vyrauja skausmo, netekties, žmogaus būties trapumo, laikinumo temos. Rinkinį sudaro karo meto eilėraščiai, atsiradę iš meilės, ilgesio, kančios. Taip pat mokiniai skaitė šiuos pranešimus: „Istorinis, politinis S. Nėries gyvenamojo laiko kontekstas“, „S. Nėries pasaulėvaizdis dienoraščiuose“, „Rinkinio „Prie didelio kelio“ vertybės“, „Salomėja Nėris – meilės poetė“, „Kelio motyvas S. Nėries lyrikoje“, „Tėviškės ženklai rinkinyje „Prie didelio kelio““, „Kaltė ir atgaila S. Nėries kūryboje“. Išgirsti biografijos faktai leido mums suprasti, kad šiuo sudėtingu jos gyvenimo ir kūrybos tarpsniu, esant dramatiškoms istorinės aplinkybėms, poetės vidinė gyvenimo įtampa buvo pasiekusi aukščiausią tašką. Ji jautėsi svetima ir sau, ir aplinkai, atvirai svarstė apie mirtį.
Ši konferencija ne tik suteikė mums papildomos informacijos apie S. Nėries biografiją bei kūrybą, bet ir leido geriau ją suprasti ir pažinti kaip lietuvę, graužiamą sąžinės dėl dalyvavimo prijungiant Lietuvą prie Sovietų Sąjungos.
Brigita Savanevskytė, IVa kl. mokinė
Išvyka į Lietuvių kalbos instituto muziejų
Lapkričio bei gruodžio mėnesį Ic, Id ir Ie klasės kartu su lietuvių kalbos mokytoja Kristina Maliejūte apsilankė Lietuvių kalbos institute esančiame Kalbos muziejuje „Lituanistikos židinys“. Čia tęsiami visų lygmenų lietuvių kalbos tyrimai, kaupiama bei publikuojama lituanistinė medžiaga, nagrinėjama terminologija ir bendrinės kalbos normos.
Kai įžengėme į Lietuvių kalbos institutą, mus pasitiko maloni gidė, kuri, nieko nelaukusi, supažindino su edukacinės išvykos programa. Ekskursijos vadovė vedžiojo mus po visą muziejų ir įdomiai pasakojo apie muziejuje esančius eksponatus. Pirmiausiai, labai nustebino muziejuje esantys kalbos žaislai, jie aiškino pasenusių, lietuvių kalboje nebevartojamų žodžių reikšmes.
Kalbos muziejus institute atlieka svarbų, švietėjišką vaidmenį. Šiame muziejuje visiems pirmų klasių gimnazistams užteko veiklos. Vieni ieškojo informacijos elektroninėse vartyklėse, žaidė kompiuterinius žaidimus, vartė kompiuterines knygas. Kiti apžiūrėjo archyvinius dokumentus, garsių kalbininkų asmeninius daiktus, mokėsi gestų kalbos.Mokiniams buvo ypač įdomu smėlyje ieškoti skirtingomis kalbomis parašytų paslėptų žodžių, žaisti kompiuterinį kirčiavimo žaidimą „Kieti riešutėliai“. Labiausiai mokiniams patiko tarmių karaokė. Gidė mus nuvedė į nedidelį kambarėlį, ten klausėmės įvairiomis tarmėmis atliekamų lietuvių liaudies dainų bei įrašytų žmonių pasakojimų. Turėjome progą ne tik paklausyti, galėjome ir patys padainuoti dainą pagal duotą tekstą, po to paklausyti mūsų įdainuoto įrašo.
Manau, svarbiausia šio Lietuvių kalbos instituto misija - skleisti lietuvybę bei palaikyti ją. Šio muziejaus darbuotojai puikiai atlieka šią misiją, nes po apsilankymo kai kurių mokinių požiūris į lietuvių kalbą ir jos vertybes pasikeitė. Dabar, manau, kad lietuvių kalba yra labai turtinga bei sena ir turi ilgą istoriją.
Kai įžengėme į Lietuvių kalbos institutą, mus pasitiko maloni gidė, kuri, nieko nelaukusi, supažindino su edukacinės išvykos programa. Ekskursijos vadovė vedžiojo mus po visą muziejų ir įdomiai pasakojo apie muziejuje esančius eksponatus. Pirmiausiai, labai nustebino muziejuje esantys kalbos žaislai, jie aiškino pasenusių, lietuvių kalboje nebevartojamų žodžių reikšmes.
Kalbos muziejus institute atlieka svarbų, švietėjišką vaidmenį. Šiame muziejuje visiems pirmų klasių gimnazistams užteko veiklos. Vieni ieškojo informacijos elektroninėse vartyklėse, žaidė kompiuterinius žaidimus, vartė kompiuterines knygas. Kiti apžiūrėjo archyvinius dokumentus, garsių kalbininkų asmeninius daiktus, mokėsi gestų kalbos.Mokiniams buvo ypač įdomu smėlyje ieškoti skirtingomis kalbomis parašytų paslėptų žodžių, žaisti kompiuterinį kirčiavimo žaidimą „Kieti riešutėliai“. Labiausiai mokiniams patiko tarmių karaokė. Gidė mus nuvedė į nedidelį kambarėlį, ten klausėmės įvairiomis tarmėmis atliekamų lietuvių liaudies dainų bei įrašytų žmonių pasakojimų. Turėjome progą ne tik paklausyti, galėjome ir patys padainuoti dainą pagal duotą tekstą, po to paklausyti mūsų įdainuoto įrašo.
Manau, svarbiausia šio Lietuvių kalbos instituto misija - skleisti lietuvybę bei palaikyti ją. Šio muziejaus darbuotojai puikiai atlieka šią misiją, nes po apsilankymo kai kurių mokinių požiūris į lietuvių kalbą ir jos vertybes pasikeitė. Dabar, manau, kad lietuvių kalba yra labai turtinga bei sena ir turi ilgą istoriją.
V. Saveljevaitė, Ic kl. mokinė
Skaitymo malonumas
Ar žinojote, kad tik labai nedidelė Lietuvos gyventojų dalis nuolat skaito knygas. Ne tik tingūs mokiniai nemėgsta skaityti, bet ir suaugusieji retai kada paima knygą į savo rankas. Net neįsivaizduoju, ką be knygų veikčiau ilgais žiemos vakarais ar per ilgąsias vasaros atostogas. Geros knygos, miegas bei skanus maistas - tai vienas didžiausių mano gyvenimo malonumų.
Kai man suėjo aštuoneri metai, mama mane nusivedė į didelę miesto biblioteką, užpildė skaitančiojo kortelę ir paprašė skaityti. Nuo to laiko knyga visuomet yra su manimi: autobuse, traukinyje, parke ir, žinoma, namuose. Pritariu tai minčiai, kad skaitymas teiktų malonumą, vaikas su knygomis turi būti susipažinęs nuo kūdikystės. Tik pradėdama skaityti supratau, koks didelis, platus ir nepaprastai įdomus visas pasaulis.
Kiekvienas skaitytojas savaip supranta perskaitytą kūrinį, tai priklauso nuo interpretacijos. Įsitraukę į kūrinį, galime įsivaizduoti, jog pats esi tos knygos herojus ir išgyventi tuos pačius jausmus, kuriuos išgyvena mums patinkantis knygos veikėjas. Išgyvendami kito asmens, gyvūno jausmus, tik dar labiau suvokiame save. Iki šiol negaliu užmiršti vieno įvykio. Kartą per vieną lietuvių kalbos pamoką garsiai skaitėme J. Biliūno kūrinį ,,Kliudžiau” apie sulysusią, niekam nereikalingą katytę. Kai baigėme skaityti, lietuvių kalbos mokytoja paprašė atsakyti į keletą teksto analizės klausimų. Tačiau klasėje tąkart viešpatavo stingdanti tyla, kelios jautresnės bendraklasės liejo ašaras, o mokytoja prieš mus stovėjo sutrikusi ir žiūrėjo į visus išgąstingomis akimis. Jau tada supratau, kokią magišką galią turi skaitomi kūriniai. Pirmą kartą stipriai emociškai likau paveikta tada, kai perskaičiau A. Vienuolio-Žukausko kūrinį ,,Paskenduolė”. Šis kūrinys stipriai užgavo mano širdies stygas. Skaitydama pajutau sūrias ašaras, tekančias mano skruostais, kai kaimo žmonių nesuprastoji, atsumtoji Veronika paniro į ežero gelmes. Taigi, išgyvendami kito asmens, gyvūno jausmus, tik dar labiau suvoksime save bei aplinką.
Turime šaunią, energingą, supratingą lietuvių kalbos mokytoją, kuri neverčia rinktis knygų tik iš privalomos literatūros sąrašo. Ji supranta, kad reikalaudami lietuvių kalbos mokytojai žūtbūt perskaityti vieną ar kitą knygą, dažniausiai užmuša bet kokį įsiplieskusį norą skaityti. Skaitymas turi būti savanoriškas dalykas, mokinys turi norėti skaityti pats ir suprasti, kad skaitymas yra malonumas. Knygas mes renkamės patys ir atsiskaitome girdint visiems bendraklasiams sutartu laiku. Renkantis knygą vienam mokiniui gali patikti knygos meninis apipavidalinimas, kitam anotacija, trečiam šriftas, žanras, o dar kitam knygą gali pasiūlyti draugas, tėvai ar pažįstami asmenys. Jei mokinys mėgsta skaityti populiarias ar šiek tiek paviršutiniškas knygas, mokytoja tokio mokinio pasirinkimo nekritikuoja, ji nori, kad mes pamėgtume patį skaitymą kaip procesą, laisvalaikio praleidimo būdą. Lietuvių kalbos mokytoja tikina, jog yra tokių knygų, nuo kurių labai sunku atsiplėšti taip kaip nuo kompiuterio. Nemėgstančiam skaityti mokiniui svarbu surasti savo knygą. Ir aš, ir mokytoja tiki, kad tikrai yra knygų, kurios sudomintų visiškai skaityti nemėgstantį mokinį.
Skaitymas naudingas ne tik tada, kai teikia malonumą, bet ir kai skatina jauną žmogų augti. Manau, kad knygos yra laivai, kurie perneša žinias ir išgyvenimus, džiaugsmą ir liūdesį per platų ir didelį laiko okeaną.
Kai man suėjo aštuoneri metai, mama mane nusivedė į didelę miesto biblioteką, užpildė skaitančiojo kortelę ir paprašė skaityti. Nuo to laiko knyga visuomet yra su manimi: autobuse, traukinyje, parke ir, žinoma, namuose. Pritariu tai minčiai, kad skaitymas teiktų malonumą, vaikas su knygomis turi būti susipažinęs nuo kūdikystės. Tik pradėdama skaityti supratau, koks didelis, platus ir nepaprastai įdomus visas pasaulis.
Kiekvienas skaitytojas savaip supranta perskaitytą kūrinį, tai priklauso nuo interpretacijos. Įsitraukę į kūrinį, galime įsivaizduoti, jog pats esi tos knygos herojus ir išgyventi tuos pačius jausmus, kuriuos išgyvena mums patinkantis knygos veikėjas. Išgyvendami kito asmens, gyvūno jausmus, tik dar labiau suvokiame save. Iki šiol negaliu užmiršti vieno įvykio. Kartą per vieną lietuvių kalbos pamoką garsiai skaitėme J. Biliūno kūrinį ,,Kliudžiau” apie sulysusią, niekam nereikalingą katytę. Kai baigėme skaityti, lietuvių kalbos mokytoja paprašė atsakyti į keletą teksto analizės klausimų. Tačiau klasėje tąkart viešpatavo stingdanti tyla, kelios jautresnės bendraklasės liejo ašaras, o mokytoja prieš mus stovėjo sutrikusi ir žiūrėjo į visus išgąstingomis akimis. Jau tada supratau, kokią magišką galią turi skaitomi kūriniai. Pirmą kartą stipriai emociškai likau paveikta tada, kai perskaičiau A. Vienuolio-Žukausko kūrinį ,,Paskenduolė”. Šis kūrinys stipriai užgavo mano širdies stygas. Skaitydama pajutau sūrias ašaras, tekančias mano skruostais, kai kaimo žmonių nesuprastoji, atsumtoji Veronika paniro į ežero gelmes. Taigi, išgyvendami kito asmens, gyvūno jausmus, tik dar labiau suvoksime save bei aplinką.
Turime šaunią, energingą, supratingą lietuvių kalbos mokytoją, kuri neverčia rinktis knygų tik iš privalomos literatūros sąrašo. Ji supranta, kad reikalaudami lietuvių kalbos mokytojai žūtbūt perskaityti vieną ar kitą knygą, dažniausiai užmuša bet kokį įsiplieskusį norą skaityti. Skaitymas turi būti savanoriškas dalykas, mokinys turi norėti skaityti pats ir suprasti, kad skaitymas yra malonumas. Knygas mes renkamės patys ir atsiskaitome girdint visiems bendraklasiams sutartu laiku. Renkantis knygą vienam mokiniui gali patikti knygos meninis apipavidalinimas, kitam anotacija, trečiam šriftas, žanras, o dar kitam knygą gali pasiūlyti draugas, tėvai ar pažįstami asmenys. Jei mokinys mėgsta skaityti populiarias ar šiek tiek paviršutiniškas knygas, mokytoja tokio mokinio pasirinkimo nekritikuoja, ji nori, kad mes pamėgtume patį skaitymą kaip procesą, laisvalaikio praleidimo būdą. Lietuvių kalbos mokytoja tikina, jog yra tokių knygų, nuo kurių labai sunku atsiplėšti taip kaip nuo kompiuterio. Nemėgstančiam skaityti mokiniui svarbu surasti savo knygą. Ir aš, ir mokytoja tiki, kad tikrai yra knygų, kurios sudomintų visiškai skaityti nemėgstantį mokinį.
Skaitymas naudingas ne tik tada, kai teikia malonumą, bet ir kai skatina jauną žmogų augti. Manau, kad knygos yra laivai, kurie perneša žinias ir išgyvenimus, džiaugsmą ir liūdesį per platų ir didelį laiko okeaną.
Rusnė Valatkaitė, Ic kl. mokinė
Mano klasė šauniausia!
Rugsėjo pirmąją buvo labai nedrąsu eiti į naująją mokyklą, susitikti su naujais draugais, auklėtoja, mokytojais. Tačiau, vos pamačiusi bendraklasius ir mokytojų šypsenas, supratau, kad čia bus jauku, smagu ir gera.
Nuo pirmosios rugsėjo dienos visi gerai sutarėme. Žinoma, nėra namų be dūmų. Pasitaikė nedidelių pykčių, nesutarimų, konfliktų, bet kartu ir malonių bei gražių akimirkų. Mano bendraklasiai yra labai skirtingos asmenybės: kiekvienas turi savo požiūrį, mąstymą, supratimą bei charakterį. Norint juos labiau suprasti, reikia geriau pažinti. Nors kartais užgauname vienas kitą skaudesniu, piktesniu žodžiu, iškrečiame kokią šunybę, tačiau tuomet dažnai atsiprašome vienas kito. Visi kartu dalyvaujame socialinėje veikloje, keliaujame, vykstame į ekskursijas, švenčiame šventes. Kiekvienas klasėje atliekame mums paskirtas pareigas, jeigu reikia, vienas kitą sudrausminame ar pamokome. Iki šiol prisimenu tas džiugias akimirkas, kai prieš ilgąsias žiemos atostogas visi susėdome prie ilgojo, vaišėmis apkrauto stalo, pasikeitėme dovanėlėmis, nuoširdžiai palinkėjome vienas kitam pačių geriausių metų. Iš tikrųjų mes esame draugiški, linksmi, kartais plepūs ir turintys kitų mažų silpnybių, bet labai svarbu, kad mes — pozityvūs.
Galiu pasidžiaugti, kad turime puikią klasės auklėtoją, ji rado kelią į auklėtinių širdis. Daugeliui ji gali pasirodyti griežta, reikli asmenybė, tačiau iš tikrųjų ji labai geras, nuoširdus, rūpestingas, atsakingas, reiklus ir teisingas žmogus. Klasės auklėtoja rūpinasi visais, globojamus kaip savo vaikus, sugeba paskatinti ir padrąsinti silpniau besimokančius ar kitokių problemų turinčius mokinius. Ji visuomet skatina kuo aktyviau dalyvauti mokyklos gyvenime, visuomeninėje veikloje, ragina kurti, sportuoti. Džiugu, kad palaiko nuolatinį ryšį su tėvais ir dalykų mokytojais, organizuoja klasių valandėles, kurių metu ne tik pateikiama informacija, bet ir diskutuojama įvairiais opiais mokyklos ar nūdienos klausimais.
Taigi Id klasė — vieninga komanda, kuri iškilusias problemas sprendžia kartu, visi vieni kitais rūpinasi ir vieni kitiems padeda. Džiaugiuosi, kad aš esu šios komandos dalis.
Nuo pirmosios rugsėjo dienos visi gerai sutarėme. Žinoma, nėra namų be dūmų. Pasitaikė nedidelių pykčių, nesutarimų, konfliktų, bet kartu ir malonių bei gražių akimirkų. Mano bendraklasiai yra labai skirtingos asmenybės: kiekvienas turi savo požiūrį, mąstymą, supratimą bei charakterį. Norint juos labiau suprasti, reikia geriau pažinti. Nors kartais užgauname vienas kitą skaudesniu, piktesniu žodžiu, iškrečiame kokią šunybę, tačiau tuomet dažnai atsiprašome vienas kito. Visi kartu dalyvaujame socialinėje veikloje, keliaujame, vykstame į ekskursijas, švenčiame šventes. Kiekvienas klasėje atliekame mums paskirtas pareigas, jeigu reikia, vienas kitą sudrausminame ar pamokome. Iki šiol prisimenu tas džiugias akimirkas, kai prieš ilgąsias žiemos atostogas visi susėdome prie ilgojo, vaišėmis apkrauto stalo, pasikeitėme dovanėlėmis, nuoširdžiai palinkėjome vienas kitam pačių geriausių metų. Iš tikrųjų mes esame draugiški, linksmi, kartais plepūs ir turintys kitų mažų silpnybių, bet labai svarbu, kad mes — pozityvūs.
Galiu pasidžiaugti, kad turime puikią klasės auklėtoją, ji rado kelią į auklėtinių širdis. Daugeliui ji gali pasirodyti griežta, reikli asmenybė, tačiau iš tikrųjų ji labai geras, nuoširdus, rūpestingas, atsakingas, reiklus ir teisingas žmogus. Klasės auklėtoja rūpinasi visais, globojamus kaip savo vaikus, sugeba paskatinti ir padrąsinti silpniau besimokančius ar kitokių problemų turinčius mokinius. Ji visuomet skatina kuo aktyviau dalyvauti mokyklos gyvenime, visuomeninėje veikloje, ragina kurti, sportuoti. Džiugu, kad palaiko nuolatinį ryšį su tėvais ir dalykų mokytojais, organizuoja klasių valandėles, kurių metu ne tik pateikiama informacija, bet ir diskutuojama įvairiais opiais mokyklos ar nūdienos klausimais.
Taigi Id klasė — vieninga komanda, kuri iškilusias problemas sprendžia kartu, visi vieni kitais rūpinasi ir vieni kitiems padeda. Džiaugiuosi, kad aš esu šios komandos dalis.
Sandra Rakštelytė, Id kl. mokinė
Gimtoji kalba
Gimtųjų žodžių apkabintas,
Aš gyvas kalboje.
Sakau: esi man, kaip žibintas
Pasaulio tamsoje.
Kas moka žodį – randa kelią
Visur ir visada.
Sakau: lietuviška knygelė --
Kaip neregiui lazda.
Kalba gimtoji – kasdieninė
Tu- duona mums esi,
Kai tariam: motina, gimtinė,
Dangus – ir mes visi.
Just. Marcinkevičius
Gimtųjų žodžių apkabintas,
Aš gyvas kalboje.
Sakau: esi man, kaip žibintas
Pasaulio tamsoje.
Kas moka žodį – randa kelią
Visur ir visada.
Sakau: lietuviška knygelė --
Kaip neregiui lazda.
Kalba gimtoji – kasdieninė
Tu- duona mums esi,
Kai tariam: motina, gimtinė,
Dangus – ir mes visi.
Just. Marcinkevičius
Meninio skaitymo konkursas „Žodžio burtai 2015“
2015 m. sausio 29 d. Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinėje mokykloje vyko mokinių meninio skaitymo konkursas „Žodžio burtai 2015“. Jo tikslas — ugdyti kūrybingą, mąstančią ir iškalbingą individualybę.
Sugužėjo 55 dalyviai iš įvairių Vilniaus mokyklų. Nuvykome ir mes: aš ir mano lietuvių kalbos mokytoja. Prie įėjimo mus pasitiko besišypsantys mokiniai, jie dalino visiems lankstinukus, patarė pasiklydusiems, ieškantiems rūbinės, valgyklos ar salės atvykėliams.
Kai tik atvykome, ėmiau jausti šiokį tokį jaudulį ir nerimą. Įėjus į salę, nerimas tik augo. Čia jau sėdėjo iš įvairių Vilniaus mokyklų atvykusių dalyvių, mokytojų, klausytojų. Vėliau, prieš pat renginio pradžią, įėjo garbinga komisija. Renginio pradžioje stebėjome Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos mokinių teatrališką pasirodymą. Netrukus vienas po kito besikeisdami ant scenos lipo dalyviai. Visų dalyvių tikslas - sužavėti komisijos narius bei visus salėje esančius klausytojus. Skaitovai, kupini ryžto, pasitikėjimo savimi, atkakliai kovojo dėl prizinės vietos. Mokinių pasirinkti tekstai vertė įsiklausyti, įsijausti į žodžių skambesį ir prasmę. Buvo deklamuojamos eilės, lietuvių literatūros klasika ir dar niekada negirdėtos kūrinių ištraukos.
Po didžiosios pertraukos atėjo eilė ir mano pasirodymui. Kai išgirdau iš vedančiųjų renginį mokinių savo vardą ir pavardę, kojos tarsi sumedėjo, nedrąsiai ėmiau lipti į sceną. Tačiau, užlipusi ant scenos, staiga pajutau, kad baimė kažkur išgaravo, tada drąsiai įkvėpiau oro ir garsiai bei raiškiai ėmiau sakyti ištrauką iš J. Baltušio kūrinio. Man pavyko, mačiau kaip visi sužiuro į mane, salėje įsiviešpatavo tyla. Kai nulipau nuo scenos, jutau, kaip smarkiai plakė širdis.
Ši išvyka man paliko neišdildomą įspūdį. Pamačiau tiek daug talentingų, gabių mokinių, kurie mane įkvėpė ir motyvavo kitą kartą pasirodyti dar geriau.
Sugužėjo 55 dalyviai iš įvairių Vilniaus mokyklų. Nuvykome ir mes: aš ir mano lietuvių kalbos mokytoja. Prie įėjimo mus pasitiko besišypsantys mokiniai, jie dalino visiems lankstinukus, patarė pasiklydusiems, ieškantiems rūbinės, valgyklos ar salės atvykėliams.
Kai tik atvykome, ėmiau jausti šiokį tokį jaudulį ir nerimą. Įėjus į salę, nerimas tik augo. Čia jau sėdėjo iš įvairių Vilniaus mokyklų atvykusių dalyvių, mokytojų, klausytojų. Vėliau, prieš pat renginio pradžią, įėjo garbinga komisija. Renginio pradžioje stebėjome Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos mokinių teatrališką pasirodymą. Netrukus vienas po kito besikeisdami ant scenos lipo dalyviai. Visų dalyvių tikslas - sužavėti komisijos narius bei visus salėje esančius klausytojus. Skaitovai, kupini ryžto, pasitikėjimo savimi, atkakliai kovojo dėl prizinės vietos. Mokinių pasirinkti tekstai vertė įsiklausyti, įsijausti į žodžių skambesį ir prasmę. Buvo deklamuojamos eilės, lietuvių literatūros klasika ir dar niekada negirdėtos kūrinių ištraukos.
Po didžiosios pertraukos atėjo eilė ir mano pasirodymui. Kai išgirdau iš vedančiųjų renginį mokinių savo vardą ir pavardę, kojos tarsi sumedėjo, nedrąsiai ėmiau lipti į sceną. Tačiau, užlipusi ant scenos, staiga pajutau, kad baimė kažkur išgaravo, tada drąsiai įkvėpiau oro ir garsiai bei raiškiai ėmiau sakyti ištrauką iš J. Baltušio kūrinio. Man pavyko, mačiau kaip visi sužiuro į mane, salėje įsiviešpatavo tyla. Kai nulipau nuo scenos, jutau, kaip smarkiai plakė širdis.
Ši išvyka man paliko neišdildomą įspūdį. Pamačiau tiek daug talentingų, gabių mokinių, kurie mane įkvėpė ir motyvavo kitą kartą pasirodyti dar geriau.
Kamilė Germanavičiūtė, Ie kl. mokinė
Teatro būrelis Antakalnio gimnazijoje
Kaip žinome, mokykla besiformuojančio, jauno žmogaus gyvenime atlieka svarbų vaidmenį, tačiau reikėtų nepamiršti, jog mokykla mokiniams – tai ne tik mokymosi erdvė, čia jie leidžia dalį savo laisvalaikio. Taigi popamokinė veikla – svarbi mokinių užimtumo sritis, neatsiejama mokinio asmenybės saviraiškos dalis.
Tik pradėjusi mokytis Antakalnio gimnazijoje, iškarto susidomėjau Teatro būreliu ir pradėjau jį lankyti. Pirmiausia dėl to, jog siekiau nugalėti scenos baimę, juk dauguma žmonių kalbėdami viešai nepasitiki savimi, be to, norėjau vaidinti. Mūsų teatro vadovė Rasa Ercmonienė – Varnė kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį mūsų laukia jaukiame gimnazijos kambarėlyje. Vos tik įėjus į jį, galima prisiliesti prie paslaptingo teatro pasaulio. Šioje nedidelėje patalpoje man ypač jauku ir gera, čia mes susipažįstame su įvairiomis teatro sritimis: judesiu, plastika, kitaip tariant, aktoriniu meistriškumu. Susirinkę į teatro būrelio repeticijas, kalbamės apie tai, kas mums aktualu, ką norėtume suvaidinti. Čia mes įdomiai ir kūrybingai praleidžiame laisvalaikį, įgyjame vaidybos įgūdžių.
Pirmą kartą scenoje pasirodžiau ankstyvą rudenį, tuo metu mes, Teatro būrelio aktoriai,pristatėme dizainerės R. Rimšelienės spalvingą avalynės kolekciją. Tada mes įsikūnijome į įvairių epochų merginas ir moteris. Vėliau įsidrąsinau ir atlikau pagrindinį vaidmenį Kalėdiniame etiude.
Kūrybinę veiklą papildome profesionalių teatrų spektaklių lankymu, ekskursijomis po užkulisius. Apsilankėme Lietuvos operos ir baleto teatre (žiūrėjome modernų baletą „Čiurlionis“), Nacionaliniame dramos teatre, jame stebėjome generalinę aktorės Dalios Michelevičiūtės poezijos spektaklio „Moters portretas“ repeticiją.
Gegužės 8 d. gimnazijos teatro studija dalyvavo dešimtoje ugdymo įstaigų teatrinių improvizacijų šventėje „Melpomenė kviečia - 2015". Pirmajame ture mūsų teatras parodė šventei specialiai ruoštą socialinį etiudą, skirtą narkomanijos ir savižudybių prevencijai, antrajame ture spontaniškai ir kūrėme, ir vaidinome, trečiajame improvizavome pagal muziką.Gimnazijos komanda pelnė ypatingą nominaciją „Už režisūrinį požiūrį!".
Kiekvienas žmogus ieško to, kas jam svarbu, įdomu, kas padeda siekti asmeninės laimės, mokytis ir suprasti kitus.Galiu drąsiai teigti, kad Teatro būrelyje aš atradau, geriau pažinau save.
Tik pradėjusi mokytis Antakalnio gimnazijoje, iškarto susidomėjau Teatro būreliu ir pradėjau jį lankyti. Pirmiausia dėl to, jog siekiau nugalėti scenos baimę, juk dauguma žmonių kalbėdami viešai nepasitiki savimi, be to, norėjau vaidinti. Mūsų teatro vadovė Rasa Ercmonienė – Varnė kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį mūsų laukia jaukiame gimnazijos kambarėlyje. Vos tik įėjus į jį, galima prisiliesti prie paslaptingo teatro pasaulio. Šioje nedidelėje patalpoje man ypač jauku ir gera, čia mes susipažįstame su įvairiomis teatro sritimis: judesiu, plastika, kitaip tariant, aktoriniu meistriškumu. Susirinkę į teatro būrelio repeticijas, kalbamės apie tai, kas mums aktualu, ką norėtume suvaidinti. Čia mes įdomiai ir kūrybingai praleidžiame laisvalaikį, įgyjame vaidybos įgūdžių.
Pirmą kartą scenoje pasirodžiau ankstyvą rudenį, tuo metu mes, Teatro būrelio aktoriai,pristatėme dizainerės R. Rimšelienės spalvingą avalynės kolekciją. Tada mes įsikūnijome į įvairių epochų merginas ir moteris. Vėliau įsidrąsinau ir atlikau pagrindinį vaidmenį Kalėdiniame etiude.
Kūrybinę veiklą papildome profesionalių teatrų spektaklių lankymu, ekskursijomis po užkulisius. Apsilankėme Lietuvos operos ir baleto teatre (žiūrėjome modernų baletą „Čiurlionis“), Nacionaliniame dramos teatre, jame stebėjome generalinę aktorės Dalios Michelevičiūtės poezijos spektaklio „Moters portretas“ repeticiją.
Gegužės 8 d. gimnazijos teatro studija dalyvavo dešimtoje ugdymo įstaigų teatrinių improvizacijų šventėje „Melpomenė kviečia - 2015". Pirmajame ture mūsų teatras parodė šventei specialiai ruoštą socialinį etiudą, skirtą narkomanijos ir savižudybių prevencijai, antrajame ture spontaniškai ir kūrėme, ir vaidinome, trečiajame improvizavome pagal muziką.Gimnazijos komanda pelnė ypatingą nominaciją „Už režisūrinį požiūrį!".
Kiekvienas žmogus ieško to, kas jam svarbu, įdomu, kas padeda siekti asmeninės laimės, mokytis ir suprasti kitus.Galiu drąsiai teigti, kad Teatro būrelyje aš atradau, geriau pažinau save.
Estera Kalinauskaitė, Id kl. mokinė
MAŽIEJI DRAUGAI
Kiekvieno iš mūsų gyvenime gyvūnai užima labai didelę reikšmę – juk jie visuomet yra šalia mūsų, pavyzdžiui, kai esame blogos nuotaikos pažaidžiame su jaunesniuoju draugu ir tuomet pasijaučiame geriau. Šunys yra mūsų vieninteliai ištikimi draugai. Jais galime pasitikėti kiekvienoje gyvenimo situacijoje, bet ar pagalvojome apie šunis ne kaip apie naminius gyvūnus, o kaip apie įstatymų sergėtojus?
Antakalnio gimnazijoje spalio mėnesį svečiavosi pareigūnai, kurie mokiniams pristatė mažuosius, išdresiruotus šunis. Pareigūnai teigė, jog šunys yra nepakeičiami pagalbininkai, kai kuriose situacijose gali būti labai svarbūs ir reikalingi. Daugelis mokinių buvo nustebę, jiems, tikriausiai, galvoje sukosi mintis: „Kaip iš tiesų mums gali pagelbėti šuo...“. Įvairių klasių mokiniams buvo pristatyti penki mažieji draugai, atliekantys skirtingas misijas. Pirmasis šuo iš penkių ant sporto salės grindų sustatytų šalia viena kitos kuprinių turėjo išsirinkti, užuosti vieną kuprinę, kurioje buvo paslėptos narkotinės medžiagos, antrasis – surasti kuprinę, kurioje slypėjo sprogmenys, du jaunikliai šunys pristatė išmoktas komandas. Paskutinis, penktasis šuo, turėjo dantimis sugriebti ir nepaleisti nusikaltėlio. Visi šunys pasirodė puikiai: narkotinės medžiagos bei sprogmenys buvo surasti, tokiu reginiu likome sužavėti.
Apibendrinant reikia pasakyti, kad kiekvienas mokinys ir šį šunų pasirodymą stebėjęs mokytojas po pasirodymo tiek pareigūnus, tiek šunis išlydėjo labai garsiai plodami ir jiems nuoširdžiai dėkodami. Likome nustebę šunų sumanumu bei ištverme. Nė vienas, tikriausiai, nebūtume pagalvoję, kad galima taip išdresiruoti šunis. Tai buvo įspūdingas mažųjų draugų pasirodymas, kurio dar ilgai nepamiršime.
Antakalnio gimnazijoje spalio mėnesį svečiavosi pareigūnai, kurie mokiniams pristatė mažuosius, išdresiruotus šunis. Pareigūnai teigė, jog šunys yra nepakeičiami pagalbininkai, kai kuriose situacijose gali būti labai svarbūs ir reikalingi. Daugelis mokinių buvo nustebę, jiems, tikriausiai, galvoje sukosi mintis: „Kaip iš tiesų mums gali pagelbėti šuo...“. Įvairių klasių mokiniams buvo pristatyti penki mažieji draugai, atliekantys skirtingas misijas. Pirmasis šuo iš penkių ant sporto salės grindų sustatytų šalia viena kitos kuprinių turėjo išsirinkti, užuosti vieną kuprinę, kurioje buvo paslėptos narkotinės medžiagos, antrasis – surasti kuprinę, kurioje slypėjo sprogmenys, du jaunikliai šunys pristatė išmoktas komandas. Paskutinis, penktasis šuo, turėjo dantimis sugriebti ir nepaleisti nusikaltėlio. Visi šunys pasirodė puikiai: narkotinės medžiagos bei sprogmenys buvo surasti, tokiu reginiu likome sužavėti.
Apibendrinant reikia pasakyti, kad kiekvienas mokinys ir šį šunų pasirodymą stebėjęs mokytojas po pasirodymo tiek pareigūnus, tiek šunis išlydėjo labai garsiai plodami ir jiems nuoširdžiai dėkodami. Likome nustebę šunų sumanumu bei ištverme. Nė vienas, tikriausiai, nebūtume pagalvoję, kad galima taip išdresiruoti šunis. Tai buvo įspūdingas mažųjų draugų pasirodymas, kurio dar ilgai nepamiršime.
Lina Zablackaitė, IIe kl. mokinė
TREMTINIŲ CHORAS ,,LAISVĖ” VILNIAUS ANTAKALNIO GIMNAZIJOJE
Kovo – balandžio mėnesiais II-ų klasių mokiniams per lietuvių kalbos, istorijos, pilietiškumo pagrindų pamokas vyko bendras projektas „Laisvės kovų istorija: 1940-1953 metai”. Šio projekto tikslas – skatinti mokinius plėsti savo akiratį, padėti jiems suvokti, kas yra tremtis, ką patyrė ištremti žmonės ir kaip jie atsikovojo patį brangiausią dalyką – Laisvę.
Balandžio 29 d., ketvirtos ir penktos pamokų metu, visiems II-ų klasių moksleiviams vyko projekto baigiamasis renginys. Renginio organizatorė - Violeta Kriščiūnienė, renginio vedėjai - Kamilė Germanavičiūtė ir Paulius Juozapavičius. Taip pat renginyje dalyvavo labai garbingi svečiai - tremtinių choras „Laisvė“.
Ketvirtos pamokos metu tremtinių choro nariai ėjo į kabinetus, kuriuose jų nekantriai laukė dešimtokai. Pasiskirstę mažomis grupelėmis, į kabinetus ėjo po penkis, šešis tremtinius ir jie pasakojo apie savo skaudžią patirtį - trėmimus į Sibirą, dalinosi savo skaudžiais išgyvenimais, kuriuos patyrė tremtyje. Didžioji dalis šio choro žmonių buvo ištremti dar vaikystėje, kai jie buvo penkiamečiai, šešiamečiai ar net jaunesni… Labiausiai visi nustebo, kai keletas tremtinių pasakodami užsiminė, jog jie gimė ne Lietuvoje, o Sibire: ten, kur labai blogos gyvenimo sąlygos, kur netgi suaugusiam, stipriam žmogui sunku išgyventi, o maži vaikai, dažniausiai pasiligoję, numirdavo. Senoliai atsakė į visus mokiniams rūpimus klausimus. Kol tremtiniai kalbėjo, pasakojo apie tremtį, kabinete tvyrojo visiška tyla, pasakotojai visus labai sudomino, kai kuriuos iš mūsų tikros istorijos netgi sugraudino. Tikrai galiu teigti, kad jų išgyvenimai palietė kiekvieno mokinio širdį: kažką galbūt padrąsino siekti savo tikslų, kažkas suprato kaip stipriai reikia mylėti savo Tėvynę, kad ir kokioje pasaulio vietoje bebūtum.
Penktos pamokos metu visi II-okai turėjo susirinkti aktų salėje, kur choras „Laisvė“ atliko patriotines dainas. Taip pat buvo tikrinamos dešimtokų Laisvės kovų istorijos žinios: į sceną buvo kviečiami kiekvienos klasės seniūnai ir pavaduotojai, kuriems renginio vedėjai uždavinėjo įvairiausius klausimus. Tremtiniai dainavo įvairias dainas, o paskutinę dainą „Palinko liepa“ sudainavome visi kartu: ir choras, ir mokytojai, ir mokiniai. Dainuodami dainą, pajutome vienybės jausmą, supratome, kokie mes laimingi būdami laisvi.
Balandžio 29 d., ketvirtos ir penktos pamokų metu, visiems II-ų klasių moksleiviams vyko projekto baigiamasis renginys. Renginio organizatorė - Violeta Kriščiūnienė, renginio vedėjai - Kamilė Germanavičiūtė ir Paulius Juozapavičius. Taip pat renginyje dalyvavo labai garbingi svečiai - tremtinių choras „Laisvė“.
Ketvirtos pamokos metu tremtinių choro nariai ėjo į kabinetus, kuriuose jų nekantriai laukė dešimtokai. Pasiskirstę mažomis grupelėmis, į kabinetus ėjo po penkis, šešis tremtinius ir jie pasakojo apie savo skaudžią patirtį - trėmimus į Sibirą, dalinosi savo skaudžiais išgyvenimais, kuriuos patyrė tremtyje. Didžioji dalis šio choro žmonių buvo ištremti dar vaikystėje, kai jie buvo penkiamečiai, šešiamečiai ar net jaunesni… Labiausiai visi nustebo, kai keletas tremtinių pasakodami užsiminė, jog jie gimė ne Lietuvoje, o Sibire: ten, kur labai blogos gyvenimo sąlygos, kur netgi suaugusiam, stipriam žmogui sunku išgyventi, o maži vaikai, dažniausiai pasiligoję, numirdavo. Senoliai atsakė į visus mokiniams rūpimus klausimus. Kol tremtiniai kalbėjo, pasakojo apie tremtį, kabinete tvyrojo visiška tyla, pasakotojai visus labai sudomino, kai kuriuos iš mūsų tikros istorijos netgi sugraudino. Tikrai galiu teigti, kad jų išgyvenimai palietė kiekvieno mokinio širdį: kažką galbūt padrąsino siekti savo tikslų, kažkas suprato kaip stipriai reikia mylėti savo Tėvynę, kad ir kokioje pasaulio vietoje bebūtum.
Penktos pamokos metu visi II-okai turėjo susirinkti aktų salėje, kur choras „Laisvė“ atliko patriotines dainas. Taip pat buvo tikrinamos dešimtokų Laisvės kovų istorijos žinios: į sceną buvo kviečiami kiekvienos klasės seniūnai ir pavaduotojai, kuriems renginio vedėjai uždavinėjo įvairiausius klausimus. Tremtiniai dainavo įvairias dainas, o paskutinę dainą „Palinko liepa“ sudainavome visi kartu: ir choras, ir mokytojai, ir mokiniai. Dainuodami dainą, pajutome vienybės jausmą, supratome, kokie mes laimingi būdami laisvi.
Vanesa Saveljevaitė, IIc kl. mokinė
ĮSIMINTINIAUSI PROJEKTAI MŪSŲ MOKYKLOJE
Mūsų mokykloje šiais mokslo metais vyko daug įvairių renginių, projektų, kurie paįvairina ugdymo procesą, lavina mokinius bei plečia jų akiratį. Šiemet man labiausiai įsiminė du mokykloje vykdyti projektai.
Vienas iš įdomiausių, naudingiausių ir daugiausiai įspūdžių palikęs renginys buvo AISEC neformaliojo ugdymo „Beyond Limits“ projektas, trukęs penkias savaites. Projekto metu dešimt jaunų stažuotojų savanorių iš Pietų Korėjos, Malaizijos, Kinijos, Taivano, Egipto, Gruzijos ir Turkijos vedė mūsų gimnazijos mokiniams pamokas įvairiomis temomis. Šiose netradicinėse pamokose sužinojome apie kitų šalių kultūrą, papročius bei kalbą iš pirmų lūpų. Bendrauti privalėjome anglų kalba – taip gilinome, tobulinome užsienio kalbos žinias, įgijome pasitikėjimo savimi. Šis projektas suartino jaunus žmones iš viso pasaulio, parodė, kodėl svarbu mokėti keletą užsienio kalbų bei praplėtė supratimą apie egzotines šalis ir jų gyventojus.
Kitas ne mažiau įdomus ir svarbus projektas buvo bendras istorijos, pilietiškumo pagrindų ir lietuvių kalbos projektas „Laisvės kovų istorija: 1940 – 1953 metai“ ir šio projekto baigiamasis renginys. Žmonės, kurie nukentėjo nuo Sovietų valdžios, aplankė mūsų gimnazijos dešimtų klasių mokinius. Nuostabu, kad esu viena iš jų. Garbaus amžiaus vyrai ir moterys dalinosi savo asmenine patirtimi apie gyvenimą tremtyje, buitį ir įvairius sunkumus. Jie mums papasakojo, kaip su jais buvo elgiamasi tiek tremtyje, tiek Lietuvoje, kai tik atsirado galimybė sugrįžti į Tėvynę. Daugelis senjorų užsiminė apie sunkią kelionę į Sibirą, negalėjimą mokytis tokios specialybės, kokios jie nori ir sunkumus bandant įsidarbinti. Ne vienam buvo sunku klausytis tokių istorijų.
Po tokios jautrios pamokos mes keliavome į aktų salę, kur vyko baigiamasis renginys. Choristai atliko kelias patriotiškas dainas, o renginio vedėjai į scenarijų įpynė vaidinimo – pasakojimo elementų, kurie pagyvino renginį. Vėliau mes visi kartu su choru „Laisvė“ atsistoję dainavome gražią, bet liūdną dainą „Palinko liepa“. Tai buvo dar vienas labai jautrus momentas, bedainuodami galėjome pajusti ilgesį ir skausmą, kurį patyrė mūsų kovotojai už laisvę – partizanai.
Iš tikrųjų tai buvo nepakartojama ir neišdildoma patirtis, mūsų tautiečių išgyvenimai mums gali padėti suprasti, kokie esame laimingi gyvendami laisvoje Lietuvoje.
Vienas iš įdomiausių, naudingiausių ir daugiausiai įspūdžių palikęs renginys buvo AISEC neformaliojo ugdymo „Beyond Limits“ projektas, trukęs penkias savaites. Projekto metu dešimt jaunų stažuotojų savanorių iš Pietų Korėjos, Malaizijos, Kinijos, Taivano, Egipto, Gruzijos ir Turkijos vedė mūsų gimnazijos mokiniams pamokas įvairiomis temomis. Šiose netradicinėse pamokose sužinojome apie kitų šalių kultūrą, papročius bei kalbą iš pirmų lūpų. Bendrauti privalėjome anglų kalba – taip gilinome, tobulinome užsienio kalbos žinias, įgijome pasitikėjimo savimi. Šis projektas suartino jaunus žmones iš viso pasaulio, parodė, kodėl svarbu mokėti keletą užsienio kalbų bei praplėtė supratimą apie egzotines šalis ir jų gyventojus.
Kitas ne mažiau įdomus ir svarbus projektas buvo bendras istorijos, pilietiškumo pagrindų ir lietuvių kalbos projektas „Laisvės kovų istorija: 1940 – 1953 metai“ ir šio projekto baigiamasis renginys. Žmonės, kurie nukentėjo nuo Sovietų valdžios, aplankė mūsų gimnazijos dešimtų klasių mokinius. Nuostabu, kad esu viena iš jų. Garbaus amžiaus vyrai ir moterys dalinosi savo asmenine patirtimi apie gyvenimą tremtyje, buitį ir įvairius sunkumus. Jie mums papasakojo, kaip su jais buvo elgiamasi tiek tremtyje, tiek Lietuvoje, kai tik atsirado galimybė sugrįžti į Tėvynę. Daugelis senjorų užsiminė apie sunkią kelionę į Sibirą, negalėjimą mokytis tokios specialybės, kokios jie nori ir sunkumus bandant įsidarbinti. Ne vienam buvo sunku klausytis tokių istorijų.
Po tokios jautrios pamokos mes keliavome į aktų salę, kur vyko baigiamasis renginys. Choristai atliko kelias patriotiškas dainas, o renginio vedėjai į scenarijų įpynė vaidinimo – pasakojimo elementų, kurie pagyvino renginį. Vėliau mes visi kartu su choru „Laisvė“ atsistoję dainavome gražią, bet liūdną dainą „Palinko liepa“. Tai buvo dar vienas labai jautrus momentas, bedainuodami galėjome pajusti ilgesį ir skausmą, kurį patyrė mūsų kovotojai už laisvę – partizanai.
Iš tikrųjų tai buvo nepakartojama ir neišdildoma patirtis, mūsų tautiečių išgyvenimai mums gali padėti suprasti, kokie esame laimingi gyvendami laisvoje Lietuvoje.
Darija Jankauskaitė, IIa kl. mokinė
KARJEROS DIENA MŪSŲ MOKYKLOJE
Anot prancūzų rašytojo Anri Barbiuso, „Mokykla – tai dirbtuvė, kurioje formuojamas augančios kartos mąstymas, siekiai ir pasaulėžiūra“. O kokios gali būti dirbtuvės be ,,įrankių“ – renginių ir smagių edukacinių pamokų, padedančių dar labiau praturtinti žinias. Vadovaudamiesi šiuo principu gimnazijos mokytojai šiais metais rengė daug įvairių užsiėmimų, renginių ir susitikimų, iš kurių įdomiausia man buvo Karjeros diena bei tą dieną vykęs pokalbis su Algimantu Kriščiūnu.
Vasario 19 d., Karjeros dienos metu, galėjau susitikti su žinomais žmonėmis, kurie taip pat mokėsi mūsų mokykloje, paklausti jų, išgirsti jų sėkmės istorijas. Buvo nepaprastai smagu pertraukų metu koridoriuje prasilenkti su tokiais visuomenės veikėjais kaip laidų vedėjas Arnas Klivečka, politikas Gabrielius Landsbergis ar garsus muzikantas, žurnalistas, visuomenės veikėjas Arnoldas Lukošius. Džiugu tai, kad šie žymūs žmonės ne tik patys mokėsi Antakalnio gimnazijoje, bet ir kai kurie ketina čia vesti ir savo atžalas. Mokykla jiems asocijuojasi su gražiais prisiminimais bei maloniais nuotykiais.
Pokalbis su fotografu ir menininku Algimantu Kriščiūnu privertė mane susimąstyti apie savo ateitį, paskatino nebijoti permainų, bandyti ir siekti savo tikslų. Antakalnio gimnazijoje, anksčiau vadintoje 18-ąja vidurine mokykla, mokinių sukurtos grupės „Fojė“ būgnininku tapęs A. Kriščiūnas, bičiuliavęsis su garsiu dainininku A. Mamontovu, savo gyvenime patyrė daug pokyčių. Vos įžengęs į aktų salę, jis labai gražiai pasisveikino su mokiniais ir atsisėdo prieš mus lyg maištaujantis paauglys. Ekscentriška asmenybė, taip galima būtų pavadinti šį menininką, ramiai ir užtikrintai papasakojo mums apie savo projektą „Happy 365“, patirtį su žmonėmis, gyvenimo permainas ir sunkų kelią renkantis savo mylimą profesiją. Jo įtaigūs samprotavimai, manau, suteikė daug naudos tolimesniems mūsų apsisprendimams ir veiksmams.
Apibendrindama galiu teigti, kad Karjeros dienos yra naudingos, įgytas žinias gimnazistai, manau, panaudos planuojant savo ateitį.
Vasario 19 d., Karjeros dienos metu, galėjau susitikti su žinomais žmonėmis, kurie taip pat mokėsi mūsų mokykloje, paklausti jų, išgirsti jų sėkmės istorijas. Buvo nepaprastai smagu pertraukų metu koridoriuje prasilenkti su tokiais visuomenės veikėjais kaip laidų vedėjas Arnas Klivečka, politikas Gabrielius Landsbergis ar garsus muzikantas, žurnalistas, visuomenės veikėjas Arnoldas Lukošius. Džiugu tai, kad šie žymūs žmonės ne tik patys mokėsi Antakalnio gimnazijoje, bet ir kai kurie ketina čia vesti ir savo atžalas. Mokykla jiems asocijuojasi su gražiais prisiminimais bei maloniais nuotykiais.
Pokalbis su fotografu ir menininku Algimantu Kriščiūnu privertė mane susimąstyti apie savo ateitį, paskatino nebijoti permainų, bandyti ir siekti savo tikslų. Antakalnio gimnazijoje, anksčiau vadintoje 18-ąja vidurine mokykla, mokinių sukurtos grupės „Fojė“ būgnininku tapęs A. Kriščiūnas, bičiuliavęsis su garsiu dainininku A. Mamontovu, savo gyvenime patyrė daug pokyčių. Vos įžengęs į aktų salę, jis labai gražiai pasisveikino su mokiniais ir atsisėdo prieš mus lyg maištaujantis paauglys. Ekscentriška asmenybė, taip galima būtų pavadinti šį menininką, ramiai ir užtikrintai papasakojo mums apie savo projektą „Happy 365“, patirtį su žmonėmis, gyvenimo permainas ir sunkų kelią renkantis savo mylimą profesiją. Jo įtaigūs samprotavimai, manau, suteikė daug naudos tolimesniems mūsų apsisprendimams ir veiksmams.
Apibendrindama galiu teigti, kad Karjeros dienos yra naudingos, įgytas žinias gimnazistai, manau, panaudos planuojant savo ateitį.
Deimantė Grigaitė, IIa kl. mokinė